Permąstant cirką: pokalbis su menininke Eliška Brtnická
Kalbino Agnė Sadauskaitė
Šiandieninis cirkas plečiasi į sritis, kurios dar prieš kelis dešimtmečius būtų nustebinusios – nuo neuromokslų iki architektūros ir skaitmeninių technologijų. Šiuolaikinio cirko menininkė Eliška Brtnická yra viena kertinių figūrų šioje cirko evoliucijoje. Čekų atlikėja, choreografė, dramaturgė ir režisierė šiuolaikinio cirko scenoje veikia nuo 2010 metų, o jos pasirodymuose vienu pagrindinių objektų tampa trapecija. Šį lapkritį Eliška jau antrą kartą pasirodys Lietuvos publikai, sugrįždama į tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“. Kartu su kolegomis Alžběta Tichá ir Filipu Zahradnický ji pristatys „Thin Skin“ (liet. „Plona oda“) – abstrakčią, meditatyvią instaliaciją, kurioje metaliniai strypai kuria kintančią erdvinę scenografiją, o istorija pasakoja fundamentalius gyvenimo principus.
– Eliška, Jūsų meninė kalba derina cirko technikas su choreografija ir vizualiuoju menu. Kaip susidomėjote šia sritimi ir ypač trapecija?
Visada judėjau – nuo mažens užsiėmiau ritmine gimnastika, akrobatiniu rokenrolu ir dalyvavau konkursuose. Taip pat domėjausi menu apskritai ir baigusi mokyklą nusprendžiau studijuoti fizinį teatrą. Maždaug 2005 metais dalyvavau pirmame trapecijos seminare, organizuotame mokytojos iš Berlyno Jana Korb. Likau sužavėta – man labai patiko judėjimas, laipiojimas ant trapecijos. Nors anksčiau daug užsiėmiau porine akrobatika, bet trapecija buvo visiškai nauja sritis ir pasirodė daug lengviau nei tai, ką bandžiau prieš tai. Tąkart supratau, kad trapecija – mano disciplina.
– Į šią discipliną gilinatės jau daug metų. Prahos Scenos menų akademijoje apgynėte daktarės laipsnį Oro akrobatikos srityje, šioje akademijoje studijavote ir Neverbalinį teatrą. Kas paskatino gilintis į šias temas?
Apsigyniau Menų daktarės laipsnį Choreografijos katedroje, tuo metu taip pat studijavau Cirko dramaturgijos programoje – su ja buvo susiję ir šie choreografiniai tyrimai. Mano sprendimas studijuoti buvo susijęs su noru kvestionuoti tai, ką darau, gilintis ir tyrinėti, kėliau daug klausimų ir norėjau šią sritį paliesti tiek teoriškai, tiek praktiškai. Dabar, atlikus daug daugiau eksperimentų, kai kurie rasti atsakymai nebeaktualūs ir laikui bėgant iškilo tik dar daugiau klausimų.
– Daugelyje Jūsų pasirodymų pagrindiniai elementai yra erdvė ir instaliacijos. Ar save laikote cirko artiste, choreografe ar vizualiųjų menų atstove?
Aš – cirko artistė, bet išvardinti aspektai yra labai susiję. Cirkas savo veiklai dažniausiai pasitelkia objektus. Trapecija yra objektas, tačiau ir scenografija tuo pačiu metu. Objektas, kuriuo grindžiame savo discipliną, visada yra ir choreografijos dalis. Choreografija taip pat yra žmonių ir objektų perkėlimas į erdvę. Tai vaizduojamasis menas, vykstantis laike. Pastaruoju metu cirke pastebima tendencija jungti objektus ir kūnus, neišskiriant nė vieno pranašumo, laikant juos tolygiais. Mano spektaklyje „Thin Skin“ atlikėjai scenoje taip pat tam tikra prasme tampa objektais, o pats kūrinys koncentruojasi į erdvę, kompoziciją ir vaizdų kūrimą. Taigi vizualika atlieka svarbų vaidmenį.
– Papasakokite apie šį kūrinį daugiau. Jame pasirodysite ne viena – „Thin skin“ kartu atlieka Alžběta Ticha ir Filip Zahradnický.
Kartu su manimi scenoje yra trys žmonės ir trijų metrų ilgio metaliniai strypai. Tai veikia kaip erdvinė strypų ir kūnų kompozicija, kurianti peizažus, tarsi grafinius 3D modelius. Spektaklis yra visiškai abstraktus, besirutuliojantis aplink asociacijas. Daugiau nepasakosiu – nenoriu atskleisti paslapčių žiūrovams (juokiasi).
– Ir išties – šiame spektaklyje nenaudojami žodžiai. Ar pastebėjote, kad jūsų pasirodymai skirtingose šalyse priimami skirtingai?
Galbūt kai kuriose pasaulio vietose pasirodymo metu reakcija jaučiama stipriau. Kartą pasirodėme Panamoje – ten žmonės atsivedė vaikų, nors pasirodymas neskirtas jiems, publika buvo itin energinga, reagavo garsiai, o mes girdėjome jų reakcijas. Tai buvo nuostabu.
– Koks buvo Jūsų pirmasis susidūrimas su cirku?
Vaikystėje mačiau tradicinį cirką ir nebuvau sužavėta. Pamenu moteris, aukštai aukštai vaikščiojančias lynu, bet nesakiau sau, kad užaugusi irgi noriu tai daryti.
– Kaip atsvara tradiciniam cirkui (ir ne tik), pastaraisiais metais šiuolaikinis cirkas Europoje įgauna vis daugiau matomumo. Dar 2009 metais įkūrėte savo cirko trupę „Circus Mlejn“. Kaip matote šiuolaikinio cirko ir savo pačios pokytį?
Įkūriau šią trupę su savo mokyklos drauge, kartu sukūrėme kelis cirko pasirodymus. Nors vėliau mano kolegė išsikraustė ir nustojo būti cirko artiste apskritai, mane supančių žmonių kiekis trupėje augo – visada bendradarbiavau su daugybe skirtingų menininkų.
Kai pradėjau dirbti šioje srityje, viskas buvo visai kitaip. Čekijoje šiuolaikinį cirką pradėjo kurti žmonės ateinantys iš teatro pasaulio. Aš – taip pat. Veiklos pradžioje kurdama susitelkdavau į pasakojimą, naratyvo kūrimą. Tuo metu susipažinau su suomių akrobate Ilona Jantti, kuri tapo mano brangia drauge. Mes bendradarbiavome daugelyje skirtingų projektų. Šie darbai ir kolaboracija tikrai atvėrė man akis – juk cirkas gali būti judėjimas be naratyvo ir veikti visiškai kitoje dimensijoje nei teatras. Tai buvo mano eksperimentinio ir vizualinio mąstymo pradžia, kartu atveriant save choreografiniams raiškos būdams. Cirkas iš tiesų žengia į visas įmanomas sritis – jis yra universalus, tai man labai patinka.
– Tai bus jau antras kartas, kuomet pasirodote festivalyje „Cirkuliacija“. Kaip sekėsi pirmąkart? Kokių planų turite Vilniuje?
Man labai patiko Lietuva ir net planavau čia vykti atostogauti. Jaučiausi kaip namie, čia tvyrojo ta pati atmosfera, galbūt dėl mūsų panašios 20 amžiaus istorijos, lengvai galėjau suprasti lietuvius, atrodė, kad turime panašų humoro jausmą. Pirmą kartą lankiausi Kaune, o dabar pasirodysime Vilniuje. Norėčiau apžiūrėti miestą ir Menų spaustuvę. Visada mėgstu lankytis galerijose, išgerti geros kavos ir, svarbiausia, pasikalbėti su žmonėmis ir su jais susipažinti.
PAMATYKITE SPEKTAKLĮ LAPKRIČIO 8, 9 d. DŪMŲ FABRIKE